Dokumentinis filmas, kuriame slovėnų filosofas Slavoj Žižekas analizuoja įvairius filmus, nuo Hitchcocko iki brolių Wachowskių “Matricos” ir Ridley Scotto sukurtas „Alien / Svetimas (1979)”.
rež. Sophie Fiennes, Olandija, Austrija, UK, 2006 m., 150 min. trukmė
The Pervert’s Guide to Cinema
Apie filmą pasakoja www.visifilmai.lt komanda.
Jau senokai sukurtas filmas, prie kurio vis norisi grįžti ir grįžti, kad atnaujintum, paaštrintum savo kino analizės “įrankius”. Mat Žižekas siūlo požiūrį, kuriam kinas yra ne tiesiog dalykas esantis prieš žiūrovo akis, kurį gali analizuoti, jei jau esi toks ypatingas kino fanas.
Visai ne, kinas pas Žižeką staiga tampa daug painesniu dalyku, kai pradedi galvoti apie tai, kaip kinas manipuliuoja tavo emocijomis, kaip sunkiai pastebimi dalykai (tuštumos, kameros kampas, nežymūs objektai) daro svarbią įtaką tavo suvokimui. Kaip kinas apskritai tampa “daugiau nei gyvenimu”, kaip aktoriai tampa “žvaigždėmis”, kaip filmas tampa svajone.
Ir galiausiai, kas yra tas kinas, kaip mes jį galime suprasti. Juk pagalvokit, štai ekrane projektuojami judantys vaizdai ir štai mes baisiausiai įsijautę žiūrime ir šia prasme tikime, kad rodomas “gyvenimas”. Tai juk baisiai keista, kad toks atrodytų dirbtinis dalykas (tamsa, kėdės, garsas, kiti žmonės, pats kino ekranas, aktoriai, montažas) daro mums tokį stiprų, gyvą (!) įspūdį.
Bet apie kiną tegu kalba Žižekas, nes tai vienas tų atveju, kai atkartoti jo mintis neįšeina ir norisi tiesiog mokytis analizės.
Šiame filme dar be galo įdomu stebėti, kaip mąsto gyvas, tikras filosofas. Pastebėkite tuos sustingimus prieš prasidedant tam tikrai scenai. Kamera pradeda rodyti Žižeką šiek tiek anksčiau, dar jam nepradėjus kalbėti ir mes matome koks susikaupęs jis yra. Kaip žmogus, tikrąją to žodžio prasme pavirtęs mąstymo mašina, kaip jo akys tampa “nieko nematančiomis”, kadangi mąstymas reikalauja didesnio susikaupimo ir atsiribojimo nuo aplinkos.
Tas dar ryškiau matyt kalbėjimo metu, kai Žižekas kartais nespėja paskui savo mintis. Kai kalbėjimas (sakinio sudarymas, žodžių ištarimas ir t.t.) tampa trukdžiu, kadangi mintis skuba į priekį. Pagauna savotiška karštinė, jautiesi nelyg atradėjas nežinomoje šalyje, kai esi ant slenksčio į kažką naują, nematyto.
Šis gyvo mąstymo aspektas, kai tikrąja to žodžio prasme matome kaip žmogus mąsto, yra ypatingai žavus. Mat kas yra mąstymas?
Matyt, daugelis žmonių išvis abejotų tokio dalyko egzistavimu. Kai atsisėdi ir galvoji, galvoji, galvoji ir kažką sugalvoji. Ne įsivaizduoji ir išgalvoji, o analizuoji ir prieini išvadų. Arba kažką pastebi ir nori išryškinti, visų pirma, pačiam sau.
Mąstymas čia yra ne išsigalvojimas, ir ne planavimas, ir ne sekimas taisyklėmis, o būtent pastanga suprasti, kaip gi čia viskas yra. Galvoji ir stengies suprasti.
